Praėjus keturiasdešimt dienų po Jėzaus gimimo, Marija ir Juozapas nunešė Kūdikį į šventyklą, kad paaukotų jį Viešpačiui pagal Mozės Įstatymą. Šventieji senoliai Simeonas ir Ona išėjo pasitikti Jėzaus, ir Simeonas pasveikino jį kaip „tautų šviesą“.
Šiandienėje liturgijoje pabrėžiami keli šio įvykio aspektai. Kristus paklūsta Įstatymui, atėjęs ne panaikinti, o įvykdyti Jį. Jo džiaugsmingame paaukojime ant Mergelės Marijos rankų labai švelniai jau nuspėjamas paaukojimas ant Kryžiaus, užbaigsiantis visas aukas.
Marija taip pat dalyvaus šioje galutinėje aukoje, ir tada išsipildys šiandien paskelbta Simeono pranašystė: atjaučiančią Marijos sielą pervers kalavijas. Nepaisant šios pranašystės, šventės atmosfera kupina didelio džiaugsmo, žvelgiant į dieviškąjį Kūdikį, tautų šviesą, šiandien iškilmingai pašvenčiamą savo misijai – žmonijos išgelbėjimui. Atmenant šį pašventinimą, Kristaus Paaukojimo šventė tapo maldos už pašaukimus pašvęstajam gyvenimui diena.
Jėzaus susitikimas su Simeonu ir Ona taip pat yra Viešpaties susitikimo su visa savo tauta simbolis.
Tai išreiškia procesija su naujai pašventintomis žvakėmis Mišių pradžioje. Tikintieji paprastai susirenka bažnyčios šventoriuje ir įžengia į Dievo namus su uždegtomis žvakėmis rankose.
Šios apeigos, pagal kurią šventė dar vadinama Grabnyčiomis, prasmė išreiškiama kunigo žodžiais ceremonijos pradžioje: „Ir mes dabar, Šventosios Dvasios kviečiami, su žvakėmis rankose atėjome į Dievo namus, norėdami pagerbti Kristų procesija ir susitikti su Juo Mišių aukoje. Čia regėsime kukliais sakramentiniais pavidalais prisidengusį tą patį Viešpatį Jėzų, kuris pasaulio pabaigoje ateis su didžia garbe ir galybe“.
Laimindamas žvakes, kunigas meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks tavo garbės šviesą danguje“.
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
